Austrijos slidinėjimo kurortų susijungimai: iškylančios kliūtys ir ateities planai

Šis sezonas pasitinka su daug naujovių ir kaip reta gausia susijungusių slidinėjimo kurortų pasiūla. Apie tai rašiau ankstesniuose straipsniuose, bet trumpai priminsiu. Šveicarijoje susijungė Arosa ir Lenzerheide, sukurdami naują slidinėjimo regioną, turintį daugiau nei 200 km trasų. Austrijos Salzburger Sportwelt slidinėjimo regione buvo įgyvendintas techniškai labai sudėtingas projektas – didelė gondola virš Wagrain miesto, leidusi pagaliau sujungti Wagrain ir Flachau slidinėjimo zonas. Kitas Austrijos slidinėjimo regionas Ski Arlberg po dešimtemčius trukusių pastangų įgyvendino projektą, leidusį prijungti Warth-Schrocken prie Lech Zurs am Arlberg slidinėjimo zonos, taip padidinant Ski Arlberg regiono slidinėjimo zoną iki ~340 km. Visų šių investicijų rezultatas yra du nauji slidinėjimo regionai ir ženkliai pagerinta slidinėjimo kokybė trečiame.

Alpėse yra nemažai kurortų, kurių slidinėjimo zonos yra šalia viena kitos. Atrodo, imk ir pastatyk keltuvą, tačiau viskas ne taip paprasta. Bet kuri keltuvų plėtros idėja susiduria su šiomis pagrindinėmis kliūtimis:

1. Finansavimas. Kalnų keltuvai yra brangus malonumas. Investicijos į šešiavietį krėslinį keltuvą siekia 5 – 10 mln. Eur ar daugiau. Priklausomai nuo ilgio, reljefo sudėtingumo ir pan. Slidinėjimo zonų sujungimui paprastai investuojama minimum į gondolą, o ne retai reikia didelės gondolos ar papildomai 1 – 3 krėslinių keltuvų. Taip yra todėl, kad ši jungtis bus apkrauta labai dideliu žmonių srautu, todėl ir keltuvai turi būti pajėgūs juos efektyviai aptarnauti. Tada investicijos išauga iki 20, 50 ar 100 mln. Eur. Investuojant tokias sumas reikia labai gerai įvertinti ar šios investicijos atsipirks. Tiksliau pasakius, ar padidės turistų skaičius abiejuose slidinėjimo regionuose, ar turistai sutiks mokėti už brangesnį skipass’ą, ar apgyvendinimo infrastruktūra yra pajėgi aptarnauti didesnius turistų srautus ir pan. Kad ir kaip slidininkui būtų smagu jeigu apsijungtų du kurortai, sukurdami naują slidinėjimo regioną, tačiau dėl smagumo niekas to nedarys. Tai turi būti finansiškai pagrįsta investicija ir pakeliama patiems slidinėjimo kurortams.

2. Aplinkosauga. Kiekvienas naujas keltuvas ir slidinėjimo trasos keičia kalnų kraištovaizdį. Taip pat aktyvi turistų veikla gali pakenkti vietinei florai ir faunai. Tankiai apgyvendintos Alpės ir didelis keltuvų tinklas vis mažiau palieka  vietos laukinei gamtai. Todėl pasipriešinimas iš įvairių aplinkosaugos organizacijų ir vietinių bendruomenių visada lydi naujų projektų įgyvendinimą. Visų pusių interesų suderinimas yra sunkus ir ilgas procesas.

3. Privatūs NT savininkai. Keltuvų įlaipinimo stotys, lynų atramos, naujai parengtos slidinėjimo trasos užimą tam tikrą žemės plotą, kurio didžioji dalis priklauso privatiems savininkams. Su visais jais reikia suderinti projektą ir gauti sutikimus. Panašiai kaip Lietuvoje tiesiant kelius, tik nusavinti valstybės reikmėms negali. Kai kada tai būna sunkiau pasiekti nei sutarti su aplinkosauga. Pavyzdžiui, jungiant Flachau ir Wagrain, reikėjo vienam viešbučiui pastatyti požeminę automobilių stovėjimo aikštelę, kad gauti sutikimą, o tai ženkliai išaugino bendrą sąmatą.

4. Bendruomenės pritarimas. Tai ypatingai praktikuojama Šveicarijoje, kur paplitęs tiesioginės demokratijos valdymo modelis. Surengiamas viso regiono referendumas, kuriame sprendžiama ar bendruomenė pritars tokiam projektui. Pritarimo/nepritarimo klausimas paprastai būna susijęs su ta pačia aplinkosauga ar privačių nekilnojamojo turto savininkų ir ūkininkų interesais.

Vakarų Europos šalyse tokie projektai vykdomi daug skaidriau, nei Lietuvoje, todėl ir užtrunka viskas daug ilgiau. Pavyzdžiui, nuo kalbų, kad reiktų apjungti Lech Zurs am Arlberg su Warth-Schrocken iki įgyvendinimo praėjo 40 metų. Na, o jeigu tai užtrunka taip ilgai, vadinasi ir šiandien yra projektų, apie kuriuos daug kalbama, tačiau galutinių sprendimų nėra. Apžvelkime kokius planus puoselėja Austrijos slidinėjimo kurortai.

St. Anton am Arlberg – Kappl – Lech Zurs-Warth Schrocken

St. Anton am Arlberg yra Ski Arlberg’o regiono dalis. Turintis ~120 km slidinėjimo trasų, bendrą Ski Arlberg skipass’ą, tačiau taip ir nėra sujungtas su Lech Zurs’u. Tačiau sujungimo planai aptarinėjami jau senai. Valuga – aukščiausias Arlbergo slidinėjimo kalnas siekiantis 2811 m aukštį. Šį kalną galima pasiekti keltuvu iš St. Antono, tačiau nuo jo nesidriekia nei viena slidinėjimo trasa. Nuo jos leidžiasi tik labai patyrę slidininkai, nes nusileidimas nuo Valugos yra viena sudėtingiausių off-piste trasų. Tuo tarpu visiems kitiems į Lech Zurs’ą tenka vykti autobusu, kurio išvykimo stotelėje gali laukti ir 300 žmonių. Natūralu, kad jungtis nuo Valugos link Lech Zurs’o slidinėjimo zonos būtų puiki išeitis. Tą supranta ir keltuvų kompanijos vadovai, kalbos apie sujungimo reikalingumą vyksta jau senai, tačiau ir šiandien nėra aiškių terminų kada tai galėtų įvykti.

Keltuvas į Valugos viršūnę. Nuotrauka St. Anton am Arlberg tourism.

Belaukdamas kada pavyks susijungti su Lech Zurs’u, St. Anton’as puoselėja kitą planą. Tai jungtis su Kappl’u. Kappl’as yra šeimyninis kurortas, priklausantis Ischgl-Paznaun regionui ir turintis 40 km slidinėjimo trasų. Slidinėjimo jame yra gerai vienai dienai, tačiau tarp lietuvių jis populiarus kaip apsigyvendinimo vieta slidinėjant Ischgl’e. Nors nuo Kappl’o iki St. Anton’o yra 34 km atstumas važiuojant automobiliu, tačiau pačias slidinėjimo zonas skiria kiek daugiau nei 4 km. Užtektų vieno ar kelių keltuvų ir Kappl’as taptų dar ir Arlberg’o regiono dalimi, greičiausiai ir su bendru skipass’u. Žinoma, kad apgyvendinimo kainos šautų į viršų, o norintiems pigiau apsistoti tektų rinktis See ar Galtur’o miestelius.

Zell am See – Skicircus – Fieberbrunn

Skicircus slidinėjimo regionas pretenduoja tapti didžiausiu Austrijoje. Tai jam pavyktų pasiekti įgyvendinus keltuvų jungtis su Fieberbrunn ir Zell am See slidinėjimo kurortais. Priminsiu, kad Skicircus turi 200 km, Zell am See be Kaprun’o slidinėjimo zonos ~70 km, o Fieberbrunn’as 43 km slidinėjimo trasų. Įgyvendinus šias jungtis Austrijoje atsirastų virš 300 km sujungtų trasų turintis slidinėjimo regionas, kuris aplenktų dabar didžiausiu laikomą Skiwelt’ą su 263 km trasų. Tačiau šie projektai kol kas nėra virtę konkrečiais planais, ypatingai dėl susijungimo su Zell am See.`Neseniai vienas iš Skicircus vadovų pranešė, kad projektas nėra uždarytas, bet jokių naujienų daugiau nėra. Tiesa, pasirodė žinios, kad Zell am See keltuvų kompanija įsigijo nekilnojamojo turto Viehhofen’e, kuris tiktų gondolai įrengti. Būtent šis miestelis būtų abiejų slidinėjimo regionų susijungimo vieta, iki jo nuo arčiausiai esančio Zell am See keltuvo maždaug 3 km. Tačiau vien Zell am See pastangų neužteks. Bėda tame, kad į Viehhofen’ą leidžiasi 7,5 km mėlyna trasa, tačiau nėra jokio keltuvo. Nusileidę šia trasa slidininkai važiuoja autobusu iki artimiausio pakėlėjo. Tai reiškia, kad susijungimui vien Zell am See pastangų neužteks, reikia ir Skicircus investicijų, todėl šio projekto sąmata būtų itin didelė.

Tuo tarpu Skicircus susijungimas su Fieberbrunn’u yra pakankamai realus ir negti su konkretesniais terminais. Tas pats Skicircus vadovas, šnekėdamas apie galimus susijungimus, paminėjo, kad apsijungimui su Fieberbrunn’u terminas yra ne vėliau kaip iki 2017 m. Tai reiškia, kad jau po trijų metų slidinėjimo zona bus išsiplėtus iki ~240 km trasų ir šis regionas taps antru pagal dydį Austrijoje, į trečią vietą nustumdamas Ischgl’ą.

Kitzbuhel – St. Johann-Oberndorf

Vos už 11 km nuo minėto Fieberbrunn’o yra nedidelis, 60 km slidinėjimo trasų turintis kurortas St. Johann-Oberndorf. Pastarąjį nuo žymaus Kitzbuhel’io skiria vos daugiau nei pusę kilometro, jeigu matuoti atstumą tarp arčiausiai esančių keltuvų. Tačiau šiuos keltuvus skiria “Kitzbuheler Horn” viršukalnė, kuri iškyla aukščiau nei viršutinės keltuvų stotys. Todėl susijungimui gali būti pasirinktas ilgesnis kelias, apeinantis šią viršūnę. Žinoma, jeigu tas susijungimas iš viso įvyks. Kitzbuhel’iui jis leistų pakilti į aukštesnę lygą, atsistotų šalia kitų regionų, turinčių daugiau nei 200 km trasų. Fieberbunn’ui pagerintų finansinę padėtį, nes tokie mažesni kurortai, kurio dar aukščiausias taškas siekia vos 1700 m, patiria vis didesnių problemų su turistų srautu.

Keltuvas Kitzbuhel kurorte. Nuotrauka Kitzbuhel tourism.

Atskirai verta būtų paminėti, kad Kitzbuheliui trūksta visai nedaug, kad tapti didžiausia Autrijos slidinėjimo zona, kurios pagal dydį jau ilgai niekam nepavyktų pralenkti. Prieš keletą metų buvo pastatyta gondola, leidžianti iš Skiwelt’o nusileisti į slėnį iš kurio kylama į Kitzbuhel’io trasas. Tik nepatogumas tame, kad nusileidus, apie kilometrą reikia pavažiuoti autobusu iki artimiausio keltuvo. Tačiau yra net keletas variantų, kaip Kitzbuhel’is, pastatęs nelabai ilgą keltuvą, susijungtų su Skiwelt’u, tokiu būdų sukurdamas apie 400 km tarpusavyje sujungtų slidinėjimo trasų. Tačiau rimtesnių kalbų apie tokią jungtį kol kas nevyksta.

Solden – Pitztal Gletscher-Rifflsee

Solden’as vienas populiariausių ir žinomiausių kurortų Alpėse, slidinėjimas ant ledyno, trys viršūnės virš 3000 m. Visa tai užtikrina puikų slidinėjimą žiemą, ankstyvą rudenį ir vėlyvą pavasarį. Vieninteliu trūkumu būtų galima įvardinti bendrą trasų ilgį. Jų yra 142 km. Pavyzdžiui, kiti trys populiariausi Austrijos regionai turi 200 km trasų ir daugiau. Tačiau Solden’as puoselėja vieną idėją – susijungimą su Pitztal Gletscher-Rifflsee. Šio slidinėjimo regiono trasos, kurių yra 68 km, nutolusios nuo Solden’o vos per kilometrą, kas pakankamai realiai leidžia įgyvendinti susijungimą. Tokiu būdu bendra slidinėjimo zona pasiūlytų daugiau nei 200 km trasų. Planuojama, kad toks susijungimas sukurtų didžiausią vasaros-rudens slidinėjimo regioną Europoje. Pitztal’į nuo Solden’o skiria Rettenbach’o ledynas, todėl slidinėjama būtų net ant trijų ledynų.

Keltuvas Pitztal slidinėjimo kurorte. Nuotraukas www.tirolgletscher.com.

Kai kurie iš šių planų tikrai virs realybe, kai kurie galbūt ne. Gaila tik kad tai vyksta labai lėtai, tačiau visi mes turime begalę neaplankytų puikių slidinėjimo regionų. Slidinėti tikrai yra kur :).