Kodėl žūsta tiek daug slidininkų?

Kiekvienais metais mes prarandame ne mažiau kaip 100 žmonių, kurie žūsta nuslinkus sniego lavinai. Absoliuti jų dauguma yra arba freerider'iai, arba alpinistai. Kodėl tiek daug mirčių, kai turime sukurtą, ir nors netobulai, bet pakankamai tiksliai veikiančią lavinų įspėjimo sistemą? O gal kaltas tik pats žmogus, prisiėmęs per didelę ir nepateisinamą riziką?

Nuo naujųjų metų pradėjo Alpėse gausiai snigti ir pirmos nelaimės ilgai laukti nereikėjo. Deja, šį kartą mirties sezoną atidarė lietuviai alpinistai. Jau sausio 3 d. žuvo du tautiečiai Chamonix slidinėjimo kurorte. Apie tai buvo plačiai aprašyta žiniasklaidoje. Po dviejų dienų, slidinėjant Espace Killy ir Les Sybelles, žuvo trys slidininkai, o dar po trijų dienų - du slidininkai Šveicarijoje.

Visi žuvo esant pakankamai aukštam lavinų rizikos lygiui (buvo vertinama 3 arba 4 balais iš 5) ir ką tik gausiai iškritus sniegui. Nesu alpinistas, bet suprantu, kad buvo pakankamai objektyvių faktorių, leidžiančių įvertinti gresiančią riziką ir išvengti tragedijos. Daug kas dabar galėtų man pasakyti, kad čia nieko ypatingo, kalnuose pastoviai sninga ir jeigu taip, tai niekada nekoptume ar neslidinėtume, tačiau žmonės vis tiek negyvi. Ir neabejoju, kad jei jie prisikeltų, tai visi iki vieno patvirtintų, kad rizika buvo per didelė, kad jie elgėsi neatsakingai.

Kažkur internete perskaičiau Lietuvos alpinizmo asociacijos prezidento Sauliaus Damulevičiaus žodžius, kad buvo ką tik gausiai pasnigę ir jis nebūtų rizikavęs. Jeigu matėte filmą "Everestas", tai ten labai tiksliai pavaizduota, kas priveda prie tragedijos. Pagrinde, tai yra žmogaus prigimtis, siekti tikslo bet kokia kaina, o kai jis ranka pasiekiamas, tereikia tik įveikti likusius kelis žingsnius, ir noras užgožia bet kokį sveiką protą. Pažiūrėkite šį filmą ir suprasite apie ką aš čia.

Taip, visada būna atvejų, kai jokie ženklai nerodo, kad turėtų būti pavojinga ir įvyksta tragedija. Prisimenu, praeitais metais irgi žuvo slidininkai, kai lavinų pavojus buvo minimalus. Tačiau taip būna itin retai. Deja, bet dažniausiai kalti esame mes patys, beatodairiškai siekdami tikslo, o dar kai atostogos kalnuose trunka vos savaitę, išleista daug pinigų, tai kaip čia nerizikuosi, juk kitos progos šiais metais tada nebebus...

Mėgstu sakyti, kad jeigu visi pėstieji į gatvę žengtų tik šimtą procentų įsitikinę, kad atvažiuojantys automobiliai jį praleis, tai pėstieji keliuose žūtų nebent tik tada, kai BMW nušluoja viešojo transporto stotelę. Taip ir su kalnais, jeigu visą situaciją vertinsite visada blaiviu protu, pamatuosite riziką atsakingai, žūties tikimybė bus greičiausiai tokia pati, kaip kad skrendant lėktuvu.

​O kaip manote jūs?