Kokia slidinėjimo kurortų ateitis?

Slidinėjimo kurotai šiandien susiduria su labai daug įšūkių, kurie nuolatos grasina jų verslo išlikimui. Nors žinios apie bankrutuojančius slidinėjimo kurortus yra itin retos, ir tais retais atvejais susijusios su kokiais nors mažais kurortėliais Šiaurės Amerikoje, tačiau tai toli gražu nereiškia, kad Alpėse visi gali miegoti ramiai.

Nors labiausiai visiems žinoma slidinėjimo kurortų verslo rizika yra šiltėjantis klimatas ir sniego trūkumas, tačiau svarbiausi veiksniai visgi dar yra ekonominiai.

Praeityje buvo kitaip

Prieš keturiasdešimt metų slidinėjimo kurortai atrodė visai kitaip, pats populiariausias praktiškai niekuom nesiskyrė nuo dabartinio niekam plačiai nežinomo šeimyninio kurorto, kuriame yra keletas keltuvų ir keliolika kilometrų trasų. Praktiškai visi buvo vienodi. Tačiau, vieni tada suprato, kad reikia investuoti į rinkodarą, plėsti infrastrūrą, skolintis, rizikuoti, bet bandyti padaryti tai dideliu verslu. Na, o kiti, slidinėjimo kurortus suprasdami kaip bendruomenės poreikius tenkinančią veiklą, panašiai kaip mokyklą, sporto aikšteles vietiniams vaikams ar prekybos centrą, pasirinko plaukti pasroviui.

Šiandien mes turime rezultatą, kai viena dalis slidinėjimo kurortų sulaukia turistų iš viso pasaulio, gali pasiūlyti šimtus kilometrų trasų, o kiti taip ir liko šeimyniniais slidinėjimo kurortais, sulaukiantys vietinių lankytojų ir kažkiek dar iš artimiausių regionų ar šalių. Ar tai blogai? Jeigu neskaičiuoti pinigų, tai ne. Visus slidininkus galime suskirstyti į dvi grupes: vieniems reikia neriboto skaičiaus trasų, nes kiekvieną dieną jie nori čiuožti vis naujais maršrutais, patirti kažką naujo, apsilankyti skirtingose kalnų užeigose, patirti laukinį Apreski, o kiti gali dienų dienas mėgautis ta pačia trasa, vis bandydami savo gebėjimų ribas ir gerindami asmeninį rezultatą. Bėda tik ta, kad pastarųjų yra mažuma. Antraip milžiniškos didžiųjų investicijos į infrastruktūrą būtų pasmerktos dideliems nuostoliams.

Tačiau milžiniški turistų srautai, kurie kažkada padėjo investuoti į verslo plėtrą, šiandien negarantuoja saugios atities netgi didžiausiems. Tai koks gi tas mažųjų ir didžiųjų likimas? Pabandykime pradžioje panagrinėti kodėl tiek daug kainuoja skipasai.

Skipasų kainos

Skipasai brangsta kiekvienais metais, panašiai kaip butai Lietuvoj, tik skirtumas, kad jokia krizė kol kas jų neatpigino. Gal tik Šveicarija yra išimtis, kurios šlovės dienos, kaip slidinėjimo industrijos lyderės, yra jau praeityje. Todėl ten kai kuriuose slidinėjimo kurortuose net keletą metų išlieka ta pati kaina. O viso to priežastis yra labai banali - ekonomika. Skipasų kaina yra paremta kaštais, kurie kiekvienais metais didėja, todėl ir skipaso kaina turi kilti. Jeigu kažkuris slidinėjimo kurortas tikisi, kad sekančiais metais slidininkų skaičius pas juos augs, tai skipaso kaina kyla tik keliais procentais,  o jei ne - tai ir visais aštuoniais ar daugiau. Šveicarija yra šioje vietoje išimtis dėl to, kad kainų didinimas ir taip pačioje brangiausioje šalyje gali dar labiau mažinti turistų skaičių, todėl jie šiandien yra tam tikrame užburtame rate. Bet šiandien ne apie Šveicariją, o kas lemią skipaso kainą:

Personalas. Personalas sudaro didžiausią slidinėjimo kurortų išlaidų dalį, o jo reikia labai daug, kad galėtum užtikrinti veiklos testinumą: administracija, trasos paruošėjai, bilietų pardavėjai ties beveik kiekvienu keltuvu, įvairūs inspektoriai, saugumą užtikrinantys darbuotojai, serviso meistrai ir pan. Tuo tarpu kuo mažesnis slidinėjimo kurortas yra, tuo didesnę kaštų dalį sudaro personalas. Pavyzdžiui dideliame slidinėjimo kurorte dieną ir naktį vidutiniškai dirba apie 500 darbuotojų. Personalo išlaidos sudaro apie 30 proc. skipaso kainos.

Nauji keltuvai ir kitos didelės investicijos. Pastatyti naują šiuolaikinį krėslinį keltuvą kainuoja apie 7 mln. eurų, gondolą - ženkliai daugiau. Palyginimui, prieš tuos pačius 40 metų keltuvai kainavo 80 proc. mažiau. Tačiau kelio atgal nėra, šiandien tu negali pastatyti pigaus keltuvo, kurių nemažai dar galima sutikti Prancūzijoje. Dabar visi nauji keltuvai turi būti greitaeigiai, su šildomomis sėdynėmis, gaubtu nuo vėjo ir sniego bei nemokamamu wi-fi ryšiu. Visa tai kainuoja, ir labai daug. Kita problema, kad investicijos į keltuvą atsiperka kažkur per 25 metus, bet daugeliu atveju jis morališkai pasensta greičiau, ir siekiant užtikrinti slidininkų komfortą jie yra keičiami nesulaukus šio termino. Šios išlaidos sudaro apie 20 proc. skipaso kainos.

Dirbtinio sniego gamyba. Sniego trūkumas yra paskutinio dešimtmečio įšūkis, reikalaujantis investuoti ne tik į sniego patrankas, bet ir į milžiniškus vandens rezervuarus, kurie yra reikalingi užtikrinti sniego gamybą. Ne veltui, šiais laikais sniegas vadinamas baltuoju auksu. Jo gamyba yra brangi, o be jo šiandien daugelis negali užtikrinti nepertraukiamo sezono veikimo. Sniego gamyba reikalauja didelių energetikos resursų, ir nors paskutiniais metais pasiektas didelis efektyvumo proveržis, tačiau šios išlaidos vis dar sudaro apie 10 proc. skipaso kainos.

Technika ir transportas. Trasoms paruošti naudojami retrakai, sniego motociklai, malūnsparniai, kita galebėtojų technika, personalo darbinis transportas, netgi ekskavatoriai, sniego valytuvai ir pan. Visa ši technika ir transportas reikalingi, kad slidinėjimo kurortas galėtų normaliai funkcionuoti. Paprastai visi šie įsigijimai yra finansuojami lizingo kompanijos, o išlaidos sudaro apie 17 proc. skipaso kainos.

Rinkodara, mokesčiai ir kitos išlaidos. Be visų aukščiau išvardintų kaštų, tenka išleisti daug pinigų, kad palaikyti visą kurorto ūkį, skirti lėšų rinkodarai ir, žinoma, sumokėti mokesčius. Pridedam dar visas nenumatytas išlaidas ir gauname dar apie 20 proc.  skipaso kainos.

Jeigu įdėmiai skaitėte ir gerai suskaičiavote, tai visos išlaidos sudaro apie 97 proc. skipaso kainos. Šie skaičiai yra apytiksliai ir išlaidos kiekviename slidinėjimo kurorte pasiskirsto skirtingai, tačiau galutiniame rezultate vis tiek lieka apie kelis procentus pelno. Ir tai yra stambaus kurorto rezultatas.

Ateities perspektyvos

Veiklos tęstinumui ir esamų keltuvų modernizacijai skiriamia didžioji dalis lėšų, todėl investicijos į naujas slidinėjimo trasas ir keltuvus sutinkamos pakankamai retai. Tokia tendencija tarp didžiųjų slidinėjimo kurortų išliks ir ateityje, ypatingai Prancūzijoje, kur esamas keltuvų parkas gerokai pasenęs net pas pačius didžiausius, todėl investicijos bus nukreipiamos pirmiausia į modernizaciją. Tai reiškia, kad dar didesnės plėtros tikėtis neverta, nebent tai bus dviejų kurortų susijungimas, kuris paskutiniais metais tapo labai populiarus Austrijoje.  

​Tuo tarpu mažųjų slidinėjimo kurortų ateitis kiek kitokia. Kuo tu esi mažesnis, tuo didesnę dalį sudaro vardintos išlaidos, o tai reiškia, kad beveik visi maži slidinėjimo kurortai dirba nuostolingai. Tačiau jie negali brangiai parduoti skipasų, nes taip atbaidys dar daugiau slidininkų, kurie nesutiks mokėti tiek pat ar daugiau nei didieji kurortai. Būtent dėl šios priežasties mažieji slidinėjimo kurortai skipasus parduoda už mažesnę kainą nei savikaina, nes jie jau nesugeba konkuruoti su didžiaisiais, o tam, kad pritrauktų savo klientus, turi konkuruoti kaina. Paprastai, mažųjų slidinėjimo kurortų veiklą priversta subsidijuoti vietinė valdžia, nes toks slidinėjimo kurortas beveik visais atvejais yra didžiausias darbdavys tame regione, o tai reiškia, jeigu jam bus lemta bankrutuoti, tai sukels daug didesnes socialines problemas, nes kiekvienas slidinėjimo kurorto uždirbtas euras, leidžia keliais kartais daugiau uždirbti kitose sirtyse: apgyvendinimas, maitinimas, kitos paslaugos ir pan.

Slidinėjimo infrastruktūros plėtros pikas jau praeityje ir tokio kurortų augimo, koks buvo prieš dvidešimt - trisdešimt metų, artimiausiu metu tikrai nebus. Taip pat, mažieji staiga irgi neužaugs, nes tam nėra jokių finansinių sąlygų (nebent arabai nuspręstų investuoti kaip į Manchester City). Todėl mes su jumis slidinėjame tikrai geru laiku, kai dar yra natūralaus sniego ir ledynų, o slidinėjimo kurortų dydis kardinaliai jau nesikeis.



​