Saugaus elgesio taisyklės slidininkams ir snieglentininkams

Iškart po Antrojo pasaulinio karo kalnų slidinėjimas tapo labai populiarus, slidinėjimo kurortai pradėjo eksponentiškai plėstis, o slidininkų antplūdis kalnų slidinėjimą pavertė masiniu turizmu. Augant turizmo mastams, pradėjo augti ir nelaimingų atvejų skaičius. Labai greitai visi suprato, kad reikia kažkaip tai spręsti.

Atsirado poreikis universalioms, visiems suprantamoms taisyklėms, kaip reikėtų elgtis slidinėjimo trasose, kad būtų saugu pačiam ir aplinkiniams. Taip 1967 m. FIS (Fédération Internationale de Ski) paskelbė 10 slidininko elgesio taisyklių (FIS rules of conduct). Jos iškart tapo standartu, kurį priėmė visi slidinėjimo kurortai. Šiandien šios taisyklės praktiškai galioja visame pasaulyje. Pagrindinės priežastys, kodėl taip sėkmingai pavyko jas priimti, tai kad taisyklės yra logiškos, paprastos ir neutralios, t.y. tinka visoms pasaulio šalims.

JAV ir Kanada vadovaujasi "Skier’s Responsibility Code", kurį administruoja NSAA (Š. Amerikos slidinėjimo asociacija), tačiau reaybėje šis kodeksas praktiškai sutampa su FIS taisyklėmis. Japonijos slidinėjimo federacija yra FIS narė, todėl naudojamos tos pačios taisyklės. Lygiai tas pats yra ir Australijoje, Naujojoje Zelandijoje ar Pietu Amerikoje.

Šios taisyklės buvo keletą kartų nežymiai atnaujintos ir skamba taip:

1. Pagarba kitiems slidininkams ir snieglentininkams
Slidininkas ar snieglentininkas privalo elgtis taip, kad nesukeltų pavojaus ar nepakenktų kitiems.
2. Greičio ir slidinėjimo kontrolė
Slidininkas ar snieglentininkas privalo visada išlaikyti judėjimo kontrolę. Jis turi pritaikyti savo greitį ir slidinėjimo ar snieglenčių sporto būdą prie savo asmeninių gebėjimų, taip pat prie esamos vietovės reljefo, sniego ir oro sąlygų bei trasoje esančio eismo intensyvumo.
3. Kelio pasirinkimas
Slidininkas ar snieglentininkas artėjantis iš už nugaros privalo pasirinkti tokią kelio kryptį, kad nesukeltų pavojaus slidininkui ar snieglentininkui priešakyje.
4. Lenkimas
​Slidininkas ar snieglentininkas gali lenkti kitą slidininką ar snieglentininką iš viršaus arba iš apačios, iš dešinės arba iš kairės pusės, su sąlyga, kad paliekama pakankamai erdvės lenkiamam slidininkui ar snieglentininkui atlikti tiek numatomus, tiek netikėtus judesius.
5. Įslydimas į trasą, slidimo pradžia ir judėjimas į viršų
​Slidininkas ar snieglentininkas, įslysdamas į pažymėtą trasą, vėl pradėdamas slysti po sustojimo arba judėdamas šlaitu į viršų, privalo apsidairyti į viršų ir į apačią bei įsitikinti, kad tai gali daryti nekeldamas pavojaus nei sau, nei kitiems.
6. Sustojimas trasoje
​Išskyrus neišvengiamus atvejus, slidininkas ar snieglentininkas neturi sustoti siaurose vietose ar vietose, kuriose matomumas yra ribotas. Nukritęs tokioje vietoje, jis privalo kuo greičiau ją palikti.
7. Kopimas ir nusileidimas pėsčiomis
​Slidininkas ar snieglentininkas, kopdamas ar leisdamasis trasa pėsčiomis, privalo judėti tik trasos pakraščiu ir netrukdyti kitiems.
8. Ženklų ir žymėjimų laikymasis
Slidininkas ar snieglentininkas privalo laikytis visų trasose esančių ženklų, žymėjimų ir signalų.
9. Pagalba nelaimės atveju
Nelaimingo atsitikimo atveju, kiekvienas slidininkas ar snieglentininas privalo padėti nukentėjusiam.
10. Tapatybės nustatymas
Kiekvienas slidininkas ar snieglentininkas, taip pat kiekvienas liudytojas – nepriklausomai nuo to, ar jis yra atsakingas už įvykį, ar ne – po nelaimingo atsitikimo privalo apsikeisti vardais ir adresais.

Šios taisyklės niekur nėra tiesiogiai įtrauktos į teisės aktus, bet de facto jos tapo privalomos. Turbūt visi ar beveik visi Europos slidinėjimo kurortai įtraukė jas į savo vidaus taisykles. Slidinėjimas trasoje nėra tas pats, kas pasivaikščiojimas Varėnos miškuose. Slidinėjimo kurortas neša tam tikrą atsakomybę už savo svečius, o slidininkams galioja kurorto vidinės taisyklės. Paprastai tai įgyvendinama per skipaso įsigijimą, kai slidininkas įsigydamas jį, automatiškai sutinka su kurorto nustatytomis taisyklėmis. Visos šios taisyklės paprastai yra skelbiamos kiekvieno kurorto interneto puslapyje.

Kitas taisyklių privalomumas atsiranda iš teismų praktikos. Alpių šalyse FIS taisykles teismai laiko bendruoju standartu, todėl teismų sprendimai priimami atsižvelgiant ar buvo laikomasi šių taisyklių. Jų nesilaikymas beveik automatiškai reiškia, kad jūs būsite pripažintas kaltu dėl incidento ant trasos.

Draudimo kompanijos taip pat atsižvelgia į šias taisykles, kai vertina žalą, kaltę ir išmokos dydžius. Taip pat daug tokių organizacijų, kaip slidinėjimo mokyklos, sporto federacijos, įvairios savivaldos institucijos yra integravusios šias taisykles į savo procesus, o Austrijoje ar Italijoje tai netiesiogiai atsispindi ir nacionaliniuose teisės aktuose.

Šiandien daugiausiai incidentų įvyksta dėl nesilaikymo 2, 3 ir 4 taisyklių punktų. Deja, bet nekontroliuojamas greitis mėlynose ir pilnose slidininkų trasose, kelio trajektorijos pasirinkimas, vertinant kad visi tokie patys įgudę kaip jis pats, bei lenkimas nepaliekant erdvės aplenktajam, yra pagrindinės nelaimių priežastys.

Tuo tarpu taisyklių punktas Nr. 10 yra apie incidentus, kuriuos jūs sukėlėte ar tapote jų liudininkais. Visada sustokite padėti nukentėjusiam, jeigu susidūrimo būta stipraus, palikite savo kontaktinius duomenis, nes pasekmės gali paaiškėti ir vėliau. Gal ir skamba naivokai, bet taip visada bus pigiau ir paprasčiau, nei paskui jus suras policija dėl pradėto tyrimo.